Druskoje turi būti kažkas ypatingai šventa – ji yra mažoje ašaroje ir dideliame vandenyne.“

Khalil Gibran



Druska – saiko mokytoja

Dažnai girdime sakant, kad be vandens nebūtų gyvybės, tačiau šį posakį galima būtų patikslinti. Be vandens ir druskos nebūtų gyvybės, tokios kokią mes pažįstame. Nei viena gyva ląstelė, augalo, gyvūno ar žmogaus neapsieina be druskos. Pirmuosius devynis mėnesius mes augome taip pat 37° C, 1 proc. druskos tirpale – vaisiaus vandenyse. Ir tik palyginus neseniai prisiminėme savo „šaknis“, suvokėme vandens, druskos bei Saulės šviesos svarbą savo sveikatai, gyvybinių procesų eigai bei savijautai. Nors, jūra – gyvybės Motina – mus traukė visais laikais, prie jos mes greičiausiai atsipalaiduojame, gerai pailsime ir ilgam pasikrauname energijos. Bet 30 g. druskos suaugusiam žmogui gali būti ir mirtina dozė. Tad kas ta druska? Ar ji gali gydyti? Ar kenkia?

Girdime labai prieštaringų nuomonių apie druską. Dar visai neseniai ją vadino „baltąja mirtimi“, aukšto kraujo spaudimo bei kitų ligų priežastimi. Šiandien ji vis dažniau garbinama kaip vaistas nuo visų ligų: alergijų, peršalimų, virškinimo bei medžiagų apytakos sutrikimų ir t. t.

Atsakymas, kodėl taip stipriai skiriasi nuomonė dėl druskos vartojimo – labai paprastas. Jau Paracelsas sakė, kad „dozė padaro nuodus“. Svarbu, kiek druskos mes naudojame. O vat čia darome daugiausiai klaidų. Mūsų elgesys su druska yra svarbesnis, nei jos kilmė, būtent jis apsprendžia, ar druska mums kenkia ar gydo. Sveikiems žmonėms, gyvenantiems mūsų klimato zonoje rekomenduojama per dieną vidutiniškai suvartoti apie 6-8 g druskos.

Ką vadiname druska?

Tai visų pirma dviejų elementų, natrio ir chloro, junginys, kurių santykis yra tiksliai 1:1. Nerafinuotoje druskoje yra apie 3 procentus įvairių mikroelementų, kurie mums labai reikalingi. Druska lengvai tirpsta vandenyje, todėl didžiausi jos kiekiai yra ištirpę jūrose ir vandenynuose. Jeigu vandenynai išdžiūtų, susidarytų milžiniški kiekiai druskos. Visas vandenynų dugnas, t. y. apie 70 proc. Žemės paviršiaus būtų padengtas 60 metrų storio sausų medžiagų sluoksniu, tame tarpe 47,5 metrais druskos.

Kadangi ir kitos vandenyje tirpios medžiagos kaip magnio sulfatas (karčioji druska) vadinamos druskomis, tai įprastinę druską mes vadiname valgomąja druska, geologai kalba apie akmens druską, o minerologai šią druską vadina halitu.

Druska pagal savo gavybos būdą skirstoma į jūros druską, iškasamą bei vakuuminę druską. Įdomu tai, kad kokybiškiausios druskos gavybos metodai net pažangių technologijų amžiuje iš esmės nepasikeitė. Seniausias druskos gavybos būdas yra natūralus garinimas saulės bei vėjo dėka iš jūros arba kitų druskingų vandens šaltinių. Nesant palankių klimatinių sąlygų, druska kristalizuojama iš koncentruoto druskos sūrymo.

Nesižavėti rafinuota

Jei druska valoma (rafinuojama), ji netenka daugumos naudingų mikroelementų. Straipsnyje apie druską daktarė Zita Jonušienė vardijo druskos valymo priežastis, druska valoma, kad įgytų geresnę prekinę išvaizdą, tam tikrų priedų dėka užtikrinamas geras birumas bei spalva. Antra, panaudojant įvairius valymo ir išskyrimo metodus, gavybos procese, be druskos, gaunama nemažai pramonei vertingų medžiagų. Trečia, druską būtina valyti tuo atveju, jeigu ji gaunama iš ekologiškai užterštų vandenų. Skiriasi net šios druskos pavadinimas, natūraliu vandens garinimo būdu gauta druska vadinama „saulės druska“ (solar salt), o rafinuota – „jūros druska“ (sea salt). Saulės druska yra brangiausia ir labiausiai vertinama dėl savo unikalios sudėties ir mikroelementų gausos.

Šalys, kuriose nėra druskingų vandens telkinių ar priėjimo prie jūrų, turėjo rasti kitus druskos gavybos šaltinius. Netoli žemės paviršiaus yra išsidėstę druskų (halito) klodai, prieš milijonus metų susiformavę iš senovinių jūrų. Šios druskos sudėtis ir švarumas skiriasi priklausomai nuo kasyklos. Tai ir lemia, ar druska bus naudojama maistui, balneologinėms procedūroms (vonioms), techninėms reikmėms (keliams barstyti žiemą). Akmens druskoje esančios netirpios priemaišos suteikia druskai pilkšvą, gelsvą, rausvą arba melsvą atspalvį.

Seniausia druska

Pastaruoju metu pasirodė rožinio atspalvio druska, kuri vadinama Himalajų arba kristaline druska. Iš tiesų ji kasama Pakistane, netoli Himalajų. Didžiausioje „Salt Rango“ druskos kasykloje išgaunama Himalajų druska yra tikrai aukštos kokybės, viena seniausių ir švariausių Žemėje. Jos amžius apie 500 milijonų metų ir kadangi jos klodai glūdi 600-900 metrų gylyje, iki šių dienų ji išliko labai švari ir apsaugota nuo kenksmingo aplinkos poveikio. Būtent dėl savo švarumo ir turtingos sudėties Himalajų druska gali būti naudojama tiek maistui, tiek įvairioms sveikatinimo bei grožio procedūroms. Šiaurės Amerikoje esančios druskos kasyklos truputi jaunesnės – joms apie 300 milijonų metų, o Rytų ir Pietų Europos druskos kasyklų amžius – tik 20 milijonų metų.

Vakuuminė druska

Vakuuminė druska gaunama druskos tirpalą garinant vakuume. Šis metodas taikomas tuomet, kai druskos klodų sudėtis neatitinka druskai keliamų reikalavimų. Kaip žaliava šiai druskai gali būti panaudota bet kokia druska. Anot dr. Z. Jonušienės, iš visų druskos rūšių vakuuminė druska yra labiausiai perdirbtas, chemiškai švarus produktas, be jokių pašalinių priemaišų, tuo pačiu ir be žmogaus organizmui naudingų mikro ir makroelementų. Šis sterilus druskos produktas yra labiausiai nutolęs nuo pradinio natūralaus šaltinio. Ir išore ši druska skiriasi nuo iškasamosios ir jūros druskų. Vakuuminė druska yra labai balta, ir labai biri. Kad nesuliptų į ją dedami įvairūs priedai: pvz. kalio arba natrio ferocianidai (E 535/536), silicio dioksidas (E 551), natrioaliumosilikatai (E 554), magnio arba kalcio karbonatai.

Taigi, renkantis druską, reikia turėti šiek tiek žinių apie jos rūšis bei atidžiau perskaityti pakuočių užrašus.

Priešybių vienybė

Druskos susidarymo procesas yra gana ilgas. Jo metu susidaro nuostabiai švari medžiaga, su mažiausiu radioaktyvumu bei sunkiųjų metalų kiekiu. Įspūdinga tai, kad natris ir chloras, du visiškai priešingi elementai, susijungia į šį nuostabų junginį. Natris – šarminis metalas, veikia saugančiai, suteikia tvirtumą ir struktūrą, konservuoja. Jis reikalingas ląstelių osminiam slėgiui ir membranų pralaidumui palaikyti, reguliuoja vandens balansą, šarmų-rūgščių pusiausvyrą organizme. Chloras – ardo struktūras, veikia atpalaiduojančiai. Kadangi jų santykis 1:1, susijungus priešybėms susikuria tobula pusiausvyra, kuri priklausomai nuo poreikio, veikia harmonizuojančiai. Sustingusias struktūras druska išlaisvina, atpalaiduoja, išjudina, na o irstančias apgaubia, sutvirtina, struktūrizuoja, pvz. be druskos neįsivaizduojame daržovių konservavimo. Žiupsnelis druskos dedamas beveik į kiekvieną patiekalą, galbūt tai turi jį harmonizuoti, o gal tai mūsų senolių atrastas apsauginis burtas? Juk mūsų protėviai naudojo druską įvairių ritualų metu. Druska valydavo patalpas, ją dovanodavo jaunavedžiams, aukodavo.

Naudojimo galimybės

Kokiomis druskos savybėmis galime pasinaudoti?  Sveikata – visų pirma yra tvarka, švara, energetinė pusiausvyra. Liga – chaosas, energijos trūkumas arba jos tėkmės užsiblokavimas. Energijos galime gauti su Saulės šviesa, per pozityvias mintis, meilingus santykius, gerą žodį bei, žinoma, per maisto produktus.

O pagrindinė sąlyga, reikalinga šiai energijai kaupti yra tvarkinga geometrinė struktūra. Būtent šia taisyklinga struktūra ir pasižymi vanduo bei druska. Natūrali akmens ar jūros druska turi kubinę kristalinę struktūrą. Vandens ir druskos dėka suteikdami organizmui energijos, sužadiname jo savigydos jėgas, padedame jam pačiam atstatyti prarastą pusiausvyrą bei pasveikti. Nerafinuotą druską galime naudoti labai įvairiai. Mūsų sąlygomis geriausias ir paprasčiausias būdas patirti druskos „galią“ yra pasiruošti sūrymo – prisotinto druskos tirpalo iš Himalajų druskos kristalų. Arbatinį šaukštelį sūrymo sumaišę su stikline vandens gausime puikų energetizuojantį gėrimą dienos pradžiai.  Pirmuosius ligos simptomus peršalus, galima išgydyti dažnai skalaujant gerklę druskos tirpalu (3 arbatiniai  šaukšteliai sūrimo stiklinei vandens), dantis taip pat galima valyti šiuo sūrymu.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad rafinuodami maisto produktus, norėdami padaryti juos švariais, biriais pvz. druską, miltus ir t. t., mes suardome jų natūralią  struktūrą, jie tampa dirbtiniais, neturinčiais minėto teigiamo poveikio mūsų organizmui. Dėl šios priežasties reikia stengtis kuo mažiau apdoroti maisto produktus, kad nesusiardytų jų natūrali struktūra.



Straipsnį parengė Jūratė Lemke.

Categories: Įvairūs