Noriu pasidalinti viena citata iš Suzan H. Wiegel knygos „Der Ladakh – Instinkt“ (liet. Ladako instinktas). Šioje knygoje ji pasakoja apie savo kelionę į Ladaką, vieną iš Tibeto regionų ir susitikimą su vienu vienuoliu. Štai, ką jis sako apie maldą.

„Gal Tu dar nepastebėjai tobulos Kūrinijos dovanų, kurias gauni kas akimirką, nes esi užsiėmus įvairiais dalykais, kurie Tau atrodo svarbūs? Tačiau jei tyloje aplankysi savo širdį, ten rasi visas šias dovanas.

Kai aš meldžiuosi, aš jaučiu ir gerbiu visą gyvybę, visame pasaulyje, visoje visatoje. Tuomet tai perauga į kitą jausmą – vienio ir buvimo ryšyje su visa gyvybe jausmą. Tai mes vadiname ramybe, taika. Nuolatinė malda, man yra širdies reikalas, o ne poreikis ar ritualas. Aš tiesiog meldžiuosi su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu. Svarbiausia mūsų šiandieniame pasaulyje yra taika.

Ji gali prasidėti tik manyje ir iš čia spinduliuoti į pasaulį. Politikai ir diplomatai niekada nesukurs ilgalaikės taikos, jei jos nebus viduje. Iš šios vidinės taikos kyla kiti jausmai: atjauta, atleidimas ir meilė.

Categories: Įvairūs