Nesvarbu, kad Tavo užduotis nedidelė,
Gali ją visada daryti su manimi.
Aš visada esu su Tavimi.
Niekada neatstumk manęs,
Ir nemanyk, kad viską turi pati daryti,
Nes iš manęs negali reikalauti to daryti kartu.

Aš taip norėčiau, kad dalintumeisi su manimi kiekviena gyvenimo sekunde,
Negaliu nustoti tai pabrėžti.
Aš nenoriu, kad mane atskirtum kurioje nors savo gyvenimo srityje,
Pastebėsi, kad Tau taps vis lengviau, suvokus, kad mes esame viena.

Tai yra brangiausia tiesa;
Kai vieną dieną ją pilnai priimsi
Ir nuolat gyvensi suvokdama šią Tiesą,
Gyvenimas daugiau niekada nevyks atskirai nuo manęs;
Tu viską darysi kartu su manimi,
man,
mano šlovei ir garbei.

Būna laikas, kai Tu aiškiai suvoki šį vienį;
Tuomet vėl kaip vaikas, kuris savarankiškai leidžiasi į atradimų kelionę,
Iškeliauji ir visai pamiršti mane.
Tau patinika gyvenimas,
Džiaugiesi savo savarankiškumu
Ir klausi savęs, kodėl to nedarai dažniau,
Juk viskas taip puiku.

Tada, be jokio įspėjimo, Tu staiga paslysti
Ir atrandi save bedugnėje pelkėje.
Bandai išlipti,
Tačiau kuo daugiau blaškaisi, tuo giliau grimzti.
Šaukiesi pagalbos,
Ir kuo labiau netenki vilties,
Tuo garsesnis Tavo šauksmas.

Tuomet jauti kaip kažkas iškelia Tave iš purvo,
Įtraukusio Tave,
Guli ant žemės,
Purvina,
Išsekusi,
Labai besigailinti
Ir tvirtai nusprendusi, niekada daugiau nekeliauti pati viena.

Kartkartėmis Tu dar taip elgiesi;
Tačiau vis rečiau,
Ir galų gale suvoki, koks beviltiškas yra gyvenimas be manęs.
Tau manęs reikia visada.
Per daug yra bedugnių gyvenimo kelyje,
Kad eiti šiuo keliu be jokios pagalbos;
Todėl priimk mane kaip savo nuolatinį vedlį ir palydovą
Ir eikime per gyvenimą kartu.

Aš lydėsiu Tave aukštumose
Ir nuokalnėse būsiu šalia,
Ir nereiks Tau kentėti.
Tampriame ryšyje su manimi galėsi jaustis visiškai saugi,
Netgi kai suklupsi ar parkrisi.
Aš būsiu šalia ir numesiu Tau gelbėjimosi ratą,
Vėl ištrauksiu Tave
Ir pastatysiu ant kojų.
Jeigu krisdama susižeisi,
Būsiu šalia, kad pagydyčiau
Ir pasirūpinčiau Tavimi.

Aš norėčiau tokio nuostabaus artimo ryšio su visais savo vaikais.
Iš tiesų aš esu Tau artimestis nei Tavo kvėpavimas,
Artimesnis nei Tavo rankos ir kojos;
Tačiau Tu turi visada tai jausti ir suvokti
Ir nei akimirkos tuo neabejoti.
Tai yra tikras mūsų ryšys,
Pakylėk širdį su giliu, giliu dėkingumu.

Nepavargsiu vėl ir vėl pabrėžti šio mūsų ryšio svarbą,
Nes jis yra gyvybiškai būtinas,
Ir turi nuolat tai suvokti,
Nes kai aplink viešpataus maišatis ir pasimetimas,
Turi būti visiškai tikra dėl šios apsaugos,
Kitaip nesugebėsi tvirtai stovėti,
Apsisuksi ir bėgsi,
Tačiau nebus tos vietos, į kurią galėsi pabėgti.

Todėl būk tvirtai įsitvirtinusi manyje,
Tuomet niekas negalės Tavęs pargriauti ar supurtyti.
Vieną dieną aiškiai suvoksi, kodėl aš vis kartojuosi,
Ir būsi man už tai be galo dėkinga.


 
Ištrauka iš Eileen Caddy knygos “Pėdsakai kelyje” (ang. Footprints on the Path). Ji yra viena iš Findhorn bendruomenės Škotijoje įkūrėjų. Šią knygą ji parašė įsiklausydama į Dievo balsą savyje.  

Iš vokiečių k. vertė Jūratė Lemke.

Categories: Įvairūs