Harry Edwards (1893 – 1976),  gyveno netoli Šero, 100 km į pietvakarius nuo Londono. 1935 m. apie savo gydymo dovaną jis sužinojo iš mediumo (aiškiaregio) ir vėliau pradėjo šį gebėjimą lavinti, atrado savitą būdą jam taikyti. Nuo 1945 m. jis net rengė viešas gydymo seansų demonstracijas tūkstančių žiūrovų akivaizdoje. Taip pat jis gydė nuotoliniu būdu. Gydymo metu jis trumpam panirdavo į maldą, po to būdavo visiškai sąmoningas, kalbėjo su pacientu, lietė jį rankomis.

Pasak jo 1960 m. per vienerius metus jis sulaukė iš viso pasaulio 673 445 rašytinių prašymų dėl gydymo. Į visus šiuos prašymus buvo atsakoma ne formaliu, o asmeniniu laišku su jo parašu. Tokio didžiulio informacijos srauto tvarkymas tebėra mįslingas iki šiol, nes jam padėjo tik viena sutuoktinių pora ir keli administracijos darbuotojai.

Harry Edwards ne tik gydė ligonius, bet ir rašė knygas apie dvasinio gydymo pagrindus. Vienos iš jų ištrauką išverčiau iš vokiečių kalbos. Iki šiol Anglijoje veikia Harry Edwards gydymo šventovė, kuri teikia ir nuotolinio dvasinio gydymo paslaugas. 

Ištrauka iš Harry Edwards knygos „Dvasinis gydymas“ („Geistheilung“ Verlag Hermann Bauer, Freiburg 1960, 32 psl.)

Dvasinis gydymas nėra naujas dalykas – jis yra seniai žinomas. Jėzus žinojo kaip pasitelkti gydomąsias galias ir mokė savo mokinius bei kitus naudoti šias galias. Dvasinių galių tyrinėjimo dėka pavyko atgaivinti šią dvasinę dovaną.

Pirmoji ir bene svarbiausia pamoka, kurią turi išmokti gyduolis, yra ta, kad ne jis gydo. Gyduolio organizmas neturi ypatingų gebėjimų nustatyti kito žmogaus ligos priežastį. Jo protas neturi žinių apie gijimo procesus, taip pat nėra jokios technikos tam išmokti. Gyduolis yra tik dvasinio vedlio įrankis, kuris jį naudoja kaip „gydymo kanalą“, su sąlyga, kad gyduolis yra pasirengęs padėti ir geba susisiekti su dvasiniu vedliu.

Nėra jokių specialių taisyklių, reglamentuojančių gydymą, kaip ir nėra „patikimo“ būdo šiai gydymo dovanai išsiugdyti.  Kiekvienas žmogus ir dvasiniai vedliai yra individualybės. Tačiau galima nurodyti tam tikras bendras gaires, kurios gali būti naudingos būsimam gyduoliui lavinant gydymo dovaną.

Kadangi gydymas vyksta iš kitos dimensijos ir mes dar negalime suprasti, kaip tiksliai viskas vyksta, nė vienas gyduolis negali numatyti gydymo rezultatų. Teikti prognozes yra ne gyduolio galioje ir ne jo kompetencija.

Tuo pačiu metu gyduolis niekada neturėtų savo vaizduotėje nustatyti ribas, apriboti dvasinio vedlio gydomosios jėgos. Dažnai susidurdavau su lėtinėmis ligomis. Mano „normalus“ protas galėtų pagalvoti, kad „šiuo atveju tikrai nieko neįmanoma padaryti.“ Tačiau mano nuostabai ir džiaugsmui mačiau sėkmingus išgijimus tokiomis, atrodytų, „neįmanomomis“ sąlygomis.

Taip įvyko šimtai išgijimų, kurių sėkmingą eigą niekas, turintis „sveiko proto“, nebūtų drįsęs nuspėti. Tai mums rodo, kiek mažai mes dar žinome apie milžiniškas dvasinio pasaulio galimybes daryti įtaką gamtos dėsnių kūriniams.

Categories: Įvairūs