Šiandien mano mokytojai saulė ir žydras dangus. Šviečia, maloniai šildo – neįtikėtina spalio pabaigoje – ir lyg savaime tirpsta visi kasdieniniai rūpesčiai, užlieja gilus pasitikėjimo jausmas, kad viskas jau yra gerai, gyvenimas atrodo toks paprastas. Mums reikia tiek nedaug: atviros širdies, leidimo sau viską jausti – ir gera, ir blogą. Ir tuo pačiu nesusitapatinti su kiekvienu jausmu, o suvokti, kad aš esu daugiau nei šie jausmai, nei skausmas ar ilgesys, daugiau nei bet kuris troškimas… Aš tiesiog esu, esu gyva. Ir tai jau neapsakomas stebuklas! Gyventi šioje Žemėje, šiame kūne, jausti ryšius su kitais žmonėmis ir gyvūnais, supančia gamta, saule ir dangumi. Su kiekvienu įkvėpimu į mane ateina ši gyvybė, su kiekvienu iškvėpimu – neapsakomas dėkingumas už šią galimybę būti. Jau Buda sakė, kad kančios priežastis yra troškimais grįsti lūkesčiai. Jo mokymas apie Taurųjį aštuonialypį kelią yra aktualus ir šiandien, nors praėjo virš dviejų tūkstančių metų. Kiekvienoje tradicijoje galima rasti gilių mokymų, tiesų. Tik tiesa išlieka amžiams. Ir man kyla klausimas, o kodėl mes neieškome tų tyrų šaltinių, nesigiliname į taurias tiesas, o mieliau žiūrime televizorių ir tikime tomis žiniomis, kurios jau po savaitės tampa neaktualios? Kodėl mes tokie patogūs ir patiklūs? Atsakymas labai paprastas – nes mes nežinome, kas iš tiesų esame. Tai ilgas vidinis darbas, troškimas ir gilinimasis, pojūčiai ir žinios, kol pagaliau iš vidaus kyla aiškus žinojimas. Taip, kaip aš žinau, kad esu moteris, mama, dukra ir t.t., taip pat kažkada aiškiai žinosiu, kad esu absoliuti meilė, jėga ir išmintis. Tikrai taip bus, nes tai mano didžiausias troškimas ir kelias.
Jūratė Lemke
2021.10.30
