Mėgstu vaikščioti po Vingio parką per lietų. Ypač pavasarį, kai pumpurai tiesiog akyse skleidžiasi, gyvybė tvyro ore. Aplink žmonių beveik nėra, lietus barbena į kapišoną, jauku, kaip palapinėje. Lengva panirti į save. Sąžiningas pokalbis su savimi man kaip išpažintis tikinčiajam. Tik nesijaučiu kalta, o stebiu, kur pakibau ant lūkesčių kabliuko, kur nesu tiesoje, kur dar neprisiimu atsakomybės, kas dar širdžiai yra svarbu… Stebiu savo mintis, poelgius tarsi iš šono, nevertindama, jausdama. Tokių pasivaikščiojimų metu vyksta gilus susitaikymas su savimi, su gyvenimu, aiškėja sekantys žingsniai. Grįžtu namo pilna idėjų, vilties. Gera.
Categories: Įvairūs
