Džiaugiuosi, kad šį Advento laikotarpį keliavome kartu!
Jau daug metu stengiuosi klausytis širdies vedimo. Pastebėjau, kad didžiausias augimo potencialas ten, kur kažko labiausiai nesinori matyti!
Šiais metais besimokydama šeimos konsteliacijų supratau, kad manyje yra daug subasmenybių. Tai yra kaip programėlės pasąmonėje, pasikartojantiems klausimams spręsti, įvairios rolės: žmona, mama, dukra, vidinis vaikas, kolegė, draugė, kūrėja….
Tai padeda efektyviau veikti konkrečiose situacijose. Kiekviena subasmenybė turi savo savybes pvz. tėvas giežtas, teisingas, globojantis…
Dėl šios priežasties pvz. mūsų ketinimas rytoj ryte pabėgioti, baigiasi lovoje, nes patogioji subasmenybė nugalėjo.
Idealu, kai šiam vidiniam paradui vadovauja mūsų tikroji esatis ir visos dalys yra taikoje, darnoje.
Tad verta savęs kartais paklausti…
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad gyvenimas teka iš vidaus į išorę. Mano mintys, vidinė laikysena lemia tai, su kuo aš susiduriu gyvenime. Kai mano viduje taika ir ramybė, žymiai daugiau jos ir aplinkoje. Tai vėl žadina manyje dėkingumo jausmą, pasitikėjimą ir taip po truputį įsisuka nauja gyvenimo kokybė. Dėkingumas yra labai svarbus atskaitos taškas, norint paimti gyvenimo vairą į savo rankas, iššokti iš voverės rato. Ko aš mums visiems nuoširdžiai linkiu.
Tad dėkoju ir Tau, kad esi, kad domiesi, ieškai, kuri…
Šiandien pasidalinsiu paslaptimi – kur slypi didžiuliai gyvybinės jėgos resursai. Ogi gėdoje ir kaltėje!
Tikriausiai kiekvienas girdėjome, kad pagal krikščionių tradiciją yra septynios „didžiosios nuodėmės“: puikybė, godumas, pavydas, gašlumas, pyktis, rajumas, tingumas.
Man atrodo, kad Jėzus norėjo tik parodyti, kas mums trukdo pajusti savo tikrąją, dieviškąją esatį, kas trukdo patirti pilnatvę. Dievas, Šaltinis juk yra besąlyginė meilė!
Tačiau ne visi tai tuo metu suprato. Ir dabar ne visi tai supranta. Mane močiutė irgi vaikystėje gąsdindavo, kad Dievulis viską mato.
Įbauginti žmonės stengėsi šias “nuodėmes” paslėpti, giliai užspausti tolimiausiame kamputyje. Tokiu būdu ten liko įkalinta ir mūsų gyvybinė jėga.
Norint tikros vidinės laisvės, reikia išsivaduoti iš šių “nuodėmių”, kaltės, gėdos.
Tai mūsų atsakomybė! Mes nekalti, nes mes Dievo, Šaltinio vaikai!
Man atrodo, kad verta ugdyti skyrimo gebėjimą, kad galėtume atskirtį tiesą nuo melo, manipuliacijos. Tai viena sudėtingiausių užduočių, nes šiuo metu informacijos srautas yra labai didelis.
Mano didžiausias pagalbininkas šiuo klausimu yra kūnas. Tiesiog stebiu pojūčius kūne, ypač širdies plote. Kaip tas žaidimas vaikystėje – šilta, šalta. Tiesa visuomet yra šilta, plečianti, lengva, priešingybė įtampai, sunkumui, susitraukimui.
Be to, padeda žinojimas, kad tyras šaltinis mūsų niekada negąsdins, nesmerks, jis visada bus geranoriškas, duos laisvą valią, padės rasti išeitį, parodys galimybes (kaip viskas akivaizdžiai pasimatė per paskutinius metus). Jis visada primins, kas Tu esi iš tikrųjų…
Pratęsiu „didžiųjų nuodėmių“ temą. Kaip tuo pasinaudoti ir atpažinti kur mes dar nesame laisvi? Kaip tai labai praktiškai pritaikyti savirefleksijai?
Už visų šių „nuodėmių“ slepiasi trūkumo sąmonė, jausmas, kad mums kažko neužteks, trūksta. Tuo tarpu gyvenimas yra GAUSA ir mes, žmonės, esame šios gausos dalis!
Kiekvienai „nuodėmei“ kaip atsvara yra tam tikra dorybė.
Pavyzdžiui, gobšumo atsvara yra dosnumas ir pasitikėjimas gyvenimu.
Gobšumas kyla dėl pasitikėjimo gyvenimu trūkumo, dėl gausos nematymo aplink. Tuomet mes pradedame taupyti, kaupti materialius dalykus – ir jų niekada nebus gana…
Būk sąžininga (-s) ir atvira (-s) su savimi, pamatyk, kas Tu iš tiesų esi… Tada bus lengva dalintis iš vidinės gausos.
Puikybės atsvara yra nuolankumas.
Puikybė rodo žmogaus savivertės trūkumą, pripažinimo ir dėmesio trūkumą, taip pat ir pasitikėjimo gyvenimu trūkumą. Visa tai slepiasi už puikybės…
Taigi, puikybė gali mums parodyti, kad verta prisiminti savivertę.
Ar aš jaučiu savo vertę ir unikalumą? Ar aš matau visų kitų žmonių vienodą vertę ir jų unikalumą? Ar aš nesididžiuoju prieš kitus savo išvaizda, gebėjimais, žiniomis, dvasingumu? Ar aš nesistengiu kontroliuoti gyvenimo ar kitų žmonių? Galbūt aš keliu sau labai aukštus reikalavimus ir stengiuosi visur pirmauti?
Mūsų aplinkoje daug gašlumo ir tai parodo, kad dar trūksta meilės, šilumos, tikro artumo. Tyra meilė yra atsvara gašlumui.
Besąlyginė meilė maitina ir gydo. Partnerystė, paremta meile, padeda partneriams gyti (tuo pačiu ir nuo religinių dogmų), augti kartu – tai yra didžiausia gyvenimo dovana.
Mūsų santykis su tikrąja mūsų esatimi ir Šaltiniu atsispindi ir mūsų partnerystėje.
Tik patys būdami meile, mes galime sukurti gražius santykius su kitais, dalintis meile iš širdies, nelaukdami, kol gausime jos iš kitų.
Pasitikėjimas gyvenimo teisingumu yra atsvara pykčiui, kerštui, rūstumui. Šie jausmai mums padeda pamatyti, kad dar trūksta atleidimo.
Dažnai po pykčio sluoksniu dar yra gilaus liūdesio sluoksnis. Kur vis dar jaučiuosi auka?
Žinoma, pykčio jėgą galime panaudoti ir konstruktyviai. Pavyzdžiui, dabar paimsiu ir padarysiu, pakeisiu kažką, nes nenoriu daugiau to tęsti.
Tačiau jeigu pykčio priepuoliai dažni ir nekontroliuojami, paklausk savęs…
Saikas yra atsvara persivalgymui.
Besotis valgymas dažnai parodo sielos alkį, tai gali būti ir genuose likęs protėvių kęstas badas arba mūsų pačių patirtis kituose gyvenimuose.
Kartais tėvai nesuprasdami vaiko poreikių į juos atsakydavo maistu, saldainiais ir taip atsirado įprotis, gilius poreikius patenkinti maistu. Tačiau dabar, būdami suaugę, mes patys galime pasirūpinti savo TIKRAIS poreikiais.
Kai pajusi alkį, gali savęs paklausti: ar tikrai man dabar reikia maisto? Kas mane iš tikrųjų maitina? Kokį poreikį noriu dabar patenkinti maistu?
Galbūt man norisi visai ko kito, pvz. pokyčių, artumo, gilių pokalbių su tikrais draugais, tiesiog pabūti vienai ir pailsėti, pajudėti gamtoje?
Geranoriškumas yra atsvara pavydui.
Pavydas rodo, kur dar trūksta meilės, pasitikėjimo gyvenimu. Jis, kaip ir pyktis, gali atspindėti tai, ko dar nenorime matyti, pripažinti ir tuo pačiu motyvuoti pokyčiams gyvenime.
Pavydas taip pat yra nuoroda, kur dar yra neišnaudotas potencialas. Pažadinęs šį potencialą žmogus, gali visa tai, ko pavydi kitiems, imti ir sukurti pats.
Tačiau reikia būti akylam ir vėlgi sąžiningam su savimi. Pavydo jausmas ėda iš vidaus, skatina menkavertiškumo, pykčio jausmus. Jeigu lyginiesi su kitais, vadinasi vis dar nematai savo unikalumo ir tikrosios esaties didybės…
Kiekvienas gimstame su savo sielos planu, savo iššūkiais ir dovanomis. Su savo jėga apsijungsime tik tada, kai eisime SAVO KELIU, įveiksime savo sunkumus. Mes negalime to padaryti už kitus, kiti nepadarys to už mus. Tapk savo paties geriausia versija!
Drąsa yra atsvara bailumui ir tingumui.
Dažnai tingumo priežastis glūdi prasmės nematyme. Kodėl aš tai turėčiau daryti?
Labai svarbu, kad mūsų moteriškos ir vyriškos energijos būtų pusiausvyroje, harmonijoje. Šią pusiausvyrą tobuliausiai atstato prasminga, mylima veikla. Ji padeda mums būti savo jėgoje, džiaugsme.
Dėl ko aš atėjau? Kokios mano dovanos, talentai? Kas mane iš tikrųjų džiugina? Ką darydama (-s) aš pamirštu laiką? Ar galiu šiuos talentus ir veiklas prasmingai apjungti profesinėje veikloje?
Kai užsiimame prasminga, mėgstama veikla, mes spinduliuojame džiugesį ir mus palaiko visa visata. Mūsų atsakomybė – atrasti tokią veiklą, kad tekėtume kartu su gyvenimu, nesipriešintume jam.
Tikiuosi, kad pavyko pamatyti, kad kiekviena „nuodėmė“ yra tik pasitikėjimo gyvenimu trūkumas – vis kitokiu aspektu, kitoje srityje. Mes galime viską transformuoti ir harmonizuoti, jeigu tik to norime.
Gyvenimas gali būti nenutrūkstama meilės istorija su viskuo. Aistra gyventi yra aistra mokytis, patirti, būti tėkmėje…
Mūsų ketinimas gali būti – žvelgiu į viską iš Šaltinio, dieviškos esaties perspektyvos. Atsiduodu gyvenimo tėkmei, suvokdama (-s), kad gyvenimo niekada nesukontroliuosiu, tačiau jis visada linki man paties geriausio. Aš visada esu tinkamiausiu laiku, tinkamiausioje vietoje, su tinkamiausiais žmonėmis.
Gyvenime yra kaip ir gamtoje, kai pasėjame sėklą, nepuolame kitą dieną ieškoti vaisių, pasitikime, kad viskas įvyks savaime savo metu.
Panašiai yra ir su mūsų veiklomis. Kad jos sužydėtų, reikia laiko. Tad jeigu Tu šiuo metu jauti, kad esi dar ne savo vietoje, pradėk po truputį purenti žemę, ruošti dirvą naujai veiklai. Tam reikia kantrybės, pasitikėjimo ir nuolatinio laistymo meile. Taip pat pravers drąsa, nes galime sodinti tiek mažas sėklytes, tiek didesnes, tiek labai dideles. Gyvenimui gera mus džiuginti ir auginti mūsų dideles sėklas.
Augimą skatina mūsų išmintingas pasitikėjimas tuo ką darome ir atsidavimas. Tad, kai sėkla pasėta, belieka eiti savo keliu. Kai kyla emocijos, yra būdai jas nuraminti. Ir pakeliui vis prisiminti, tebūnie ne mano, o TAVO VALIA, TU geriau žinai kelią.
Visa pažanga vyksta dėl to, kad mes nuolat atidarome naujas duris ir žengiame į naujas sąmonės ir gyvenimo erdves. Tai vyksta lengviau, kai mes atveriame vidines duris ir esame atviri gyvenimui, pokyčiams, transformacijai. Kuo labiau mes užsidarome nuo savęs ir aplinkos, tuo daugiau uždarų durų randame ir gyvenime.
Gyvenime nėra akligatvių, kiekvienoje situacijoje galima rasti išeitį. Galima būtų pasakyti dar tiksliau – visos uždarytos durys yra tik mūsų galvoje. Gyvenime jos yra atviros, tik laukia kol mes su pasitikėjimu ir tikėjimu per jas žengsime.
Kai Tau atrodo, kad stovi prieš uždarytas duris, pažvelk į savo vidų. Širdyje pamatysi duris, kurios Tau šioje situacijoje bus pačios tinkamiausios. Jeigu tai suprasime ir išbandysime, daugiau niekada nebijosime jokių akligatvių ar uždarytų durų. Kaip sakoma, vienos durys užsidaro, kitos atsidaro…
Artėjant šventėms tvarkome, puošiame namus. Tačiau šiandien noriu nukreipti dėmesį į vidinę tvarką, nes ji tokia pat svarbi, kaip ir tvarka išorėje.
Apie kokią tvarką aš čia kalbu? Man tai yra natūrali, kosminė, dieviška tvarka, kuri pamažu atsiranda, kai mes kasdien skiriame dėmesio savirefleksijai, susivokimui, pamąstymams apie tai, kas mes iš tiesų esame. Tikri išminties krislai glūdi širdyje, nes ji yra ryšyje su Šaltiniu. Pradžioje tai lengviau apčiuopti tyloje ir meditacijoje.
Kai išsikuopsime savo širdis ir mintis, bus gera ir kitiems su mumis. Įsivyraus tvarka šeimoje, šalyje ir t.t.
Tikriausiai Tau teko patirti situacijas, kai rodos neaišku, ką dabar daryti, kokį sekantį žingsnį žengti, nemoku, negaliu, pasimetęs ir t. t.
Labai geras būdas atsipalaiduoti ir į viską pažvelgti naujai – paklausti savęs: O kaip pasielgtų Meilė? Arba…
Artėjant metų pabaigai, Šv. Kalėdoms, mes vis dažniau pasvajojame, pagalvojame apie norus, ketinimus ateičiai. Iš tiesų nuo mūsų labai daug priklauso. Kiekvienas noras kyla ne šiaip mumyse, jeigu jis yra tikras, kartu su juo mumyse yra ir jėga šiam norui įgyvendinti. Vienoje vokiškoje knygoje aptikau tokią norų skalę, etapus, kurie labai gerai padeda įsivertinti savo noro stiprumą ir realumą.
Tad dalinuosi šia K. O. Schmidt skale iš knygos „Wollen schaft Wirklichkeit“ (liet. Noras kuria realybę). Šalia esantis skaičius, parodo, kiek proc. sėkmės yra šioje pakopoje.
Aš nenoriu – 0
Aš negaliu – 10
Aš nežinau – 20
Abejoju, ar galiu – 30
Norėčiau galėti – 40
Tikiuosi, kad galiu – 60
Tikiu, kad galiu – 70
Aš galiu – 80
Aš noriu – 90
Aš padariau – 100
Ši skalė labai akivaizdžiai parodo, kiek stiprus yra noras ar ketinimas bei kas lemia jo išsipildymą. Ir čia nėra jokios mistikos, nori – darai.
Tad kviečiu remiantis šia skale, pasidaryti savo norų reviziją įsiklausant į savo vidų ir pradėti VEIKTI!
Šiandien norisi priminti, kad meilė gydo.
Tą tikrai visi žinome, tačiau ar dažnai tai prisimename ir padėkojame bei prisipažįstame meilėje savo širdžiai, plaučiams, inkstams, kepenims, rankoms, ir t. t. Kiekvienas kūno organas yra vertas prisipažinimo meilėje, jis tai girdi ir tai jį nuramina, atpalaiduoja, gydo.
Paeksperimentuok pati (-s), ryte prisipažink meilėje savo pėdoms ir stebėk su kokiu džiaugsmu jos Tave tą dieną nešios. Pabūk mintyse ilgiau su ta kūno dalimi, kuri negaluoja, paglostyk ją su meile, užliek meile.
Laimė slypi ne išorinėse aplinkybėse, ne daiktuose, o mūsų viduje. Kaip mes jaučiamės giliai širdyje? Ar esame ryšyje su savo siela, dieviškumu – nes tik tada apsijungus su savo tikrąja esatimi juntama tikra palaima – mes esame laimės sraute…
Kviečiu atsiverti šiam mumyse esančiam laimės srautui, pasitikėti, kad jis visada atplukdys tai, kas mums labiausiai reikalinga. Viskam, ką mes darysime būdami šioje sąjungoje – lemta klestėti.
Kuo giliau į save – tuo aukščiau į dangų!
Šiandien keli klausimai apie besibaigiančius metus. Jie tikriausiai Tau irgi buvo neeiliniai. Man šie metai buvo gilios vidinės transformacijos laikas, atkrito tai, kas buvo netikra. Metų pradžioje dar jutau savo pasipriešinimą tam, kas vyksta, tačiau vėliau tiesiog supratau, kad kuo mažiau priešinsiuosi, tuo lengviau viskas praeis. Ir leidau tiesiog gyvenimui vykti… Ir labai lengvai viskas transformavosi. Toks gyvenimo ryškus ir aiškus vedimas mane labai nustebino ir tuo labai džiaugiuosi. JAM geriau matyti.
Prieš prasidedant paskutinei metų savaitei, gal Tau pavyks rasti laiko pasimatymui su savimi, mėgstamiausioje kavinėje, ten, kur tau saugu ir gera.
Ką Tu patartum sau ateinantiems metams, įsivaizduok, kad esi sau pati geriausia draugė (-as), Patarimai gali būti visose gyvenimo srityse, svarbu, kad jie būtų nuoširdūs, stiprinantys Tave, palaikantys, įkvepiantys.
Te viskas juda mažais, beveik nepastebimais žingsniukais, tačiau ta kryptimi, ir link to tikslo, kuris Tau yra pats brangiausias.
Lietuvių kalba yra nuostabi, archaiška ir joje yra tiek daug gerų užuominų, kad ir, pavyzdžiui, apie tai, koks ryšys tarp sielos ir saulės? Atsakymas – tiesioginis. Saulė yra ne tik danguje, bet ir giliai mūsų viduje. Tai ta pati šviesa. Ir nuo mūsų priklauso, kiek mes leisime jai šviesti į išorę ir savo šviesa prisidėsime prie aplinkos, mus supančių žmonių gerovės. Ši šviesa gali transformuoti visą pasaulį, jeigu mes visi leisime jai srūti iš mūsų širdžių.
♥
Visų šviesų šviesa,
gyvybės jėga spindinti mano
Širdies gilumoje.
Tavo neišmatuojama gausa
Srūva per mane dieną ir naktį.
Dar prieš man pagalvojant apie Tave
Tu jau esi čia, šviesos kurianti jėga mano gyvenime.
Be žodžių ir su nuostaba atsigręžia mano širdis į Tave.
Kiekviena mano žemiškosios būties dalelė maudosi Tavo didybėje.
(Mario Mantese)
♥
Dievo palaimos kiekviename Tavo žingsnyje!