Viena Afrikos tauta vaiko gimimo dieną švenčia ne pagal tai, kada vaikas gimė ar buvo pradėtas, o pagal tai, kada šis vaikas pirmą kartą aplankė mamą mintyse. Jeigu moteris nusprendžia priimti šį vaikutį, su keliais artimais draugais ji kuriam laikui palieka kaimą, susėda po medžiais ir klausosi vidaus, kol išgirsta vaiko, kuris nori per ją ateiti į šį pasaulį, dainą. Išgirdusi dainą ji grįžta pas savo vyrą, būsimą vaiko tėtį, ir jį išmoko šios dainos. Kai jiedu mylisi, norėdami priimti vaikelį, abu dainuoja šią dainą, kaip kvietimą sielai ateiti.

Būdama nėščia mama išmoko gimdymo pribuvėjas ir kitas senas kaimo moteris šios dainos. Visos jos būna šalia ir gimdymo metu dainuodamos šią dainą sveikina vaikelį. Vėliau, kai vaikas auga, ir kiti kaimo gyventojai išmoksta jo dainą. Jei jis pargriūna ir susižeidžia, esantys šalia paima jį ant rankų ir padainuoja jo dainą. Kai vaikas padaro ką nors gero, kai atlieka paauglystės ritualus arba tuokiasi, kaimo gyventojai pagerbdami jo sielą jam taip pat dainuoja jo dainą.
Yra dar viena proga, kada dainuojama ši daina. Jeigu šis asmuo padaro kokį nors nusikaltimą. Tuomet kaimo gyventojai susiburia ratu aplink šį žmogų ir švelniai dainuoja jo sielos dainą. Tauta supranta, kad toks poelgis reikalauja ne bausmės, o meilės ir pagalbos prisimenant savo sielą ir tikrąją esatį.

Ten sakoma, kad draugas yra tas, kuris dainuoja tavo sielos dainą, kai tu pats ją pamiršti.

Tokiu būdu vaikas keliauja per gyvenimą. Sutuoktiniai dainuoja kartu savo dainas vienas kitam. Ir galų gale, kai ateina šiam vaikui laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu, kaimo gyventojai vėl susirenka ir paskutinį kartą padainuoja jam jo dainą.

Paruošta pagal Alan Cohen knygą „Širdies išmintis“

Categories: Įvairūs