Paruošta pagal Emaho knygą „Širdies vėjai“.
Pasak Emaho, nors kiekvieno iš mūsų širdyje gyvena malda, dauguma nemokame melstis. Mus mokė maldos žodžių, kaip atsiklaupti, sudėti rankas. Dažnai tai virsta religiniais ritualais, tačiau gyvenimas nėra ritualas. Maldai aktyvuoti reikalingos tam tikros sąlygos.
Vienas iš būdų patirti tikrą maldą yra stebėti, kada bus giliai paliesta širdis ir tuo momentu pradėti pokalbį su gyvenimu. O kol nejaučiame ryšio su širdimi, tuomet tai yra pasiruošimo maldai laikas. Kad būtume pasiruošę, kai atsivers širdis ir galėsime giliai bei sąžiningai atsiverti gyvenimui. Tokiais momentais malda skrieja labai toli. Žinoma, mes galime visada kalbėtis su savimi, su gyvenimu, vidujai ruoštis tinkamam tikros maldos momentui, tam retesniam blyksniui.
Tikros maldos metu mes suvokiame esamą situaciją jos nevertindami ir tuo pačiu jaučiame šalia esantį gyvenimo gerumą. „Žinau, kad viskas galėtų būti geriau, bet nežinau, kaip tai pasiekti, todėl ir meldžiuosi. Meldžiuosi, nes žinau, kad yra kažkas daugiau.“ Maldoje visada yra pasitikėjimas, kad reikalinga pagalba gali būti suteikta. Nuoširdžioje maldoje mes prisipažįstame, kad mano galimybės turi ribas, ne nuo manęs priklauso gyvenimas, kad yra kažkas žymiai didesnio nei aš. Tyras nuolankumas jau yra malda. „Aš nieko nežinau. Ne aš sukūriau Saulę danguje, ne aš sukūriau šią Žemę, aš nieko nežinau.“ Tikra malda eina ten, kur protas negali matyti ir sekti.
Maldą sustiprina sąžiningumas, kai mes suvokiame savo situaciją ir tai, kad, kad beveik nieko negalime pakeisti, belieka tik prašyti pagalbos. Mūsų užduotis – sąžiningai pripažinti sau, kad yra taip kaip yra, ir tiesiog eiti toliau, taip kaip ėjome ligi šiol. Kartais sprendimai ateina greitai, o kartais tenka palaukti. Būkime kantrūs ir nepraraskime pasitikėjimo. Pasitikėjimas ir viltis yra maldos vaikai.
Jei jums atrodo, kad nežinote, kaip melstis, įsivaizduokite, kad esate kūdikis ir nežinote kaip pasakyti tėvams, kad kažko reikia. Tuomet mes komunikuojame jausmais ir gestais ir tėvai mus supranta. Taip ir su malda, kai mes kalbame su gyvenimu, jis supranta mūsų žinutę.
Maldos veiksmingumas susijęs su žmogaus atsivėrimu gyvenimui, sąmoningumu ir tyrumu. Galbūt kartais žmogus nėra labai sąmoningas, tačiau jame yra daug vaikiško nekaltumo ir tyrumo, jis neturi jokių savanaudiškų motyvų, kurie maldą paverčia tuščiais žodžiais. Kas yra tyri motyvai? Įsivaizduokite vaiką, kuris ateina ir paliečia jus. Ar jis turi motyvų? Ne. Jis tiesiog nori jus paliesti ir jūs jaučiate jo veiksmo tyrumą. Vaikų maldos gali skrieti labai toli, nors niekas jų nemokė. Tai vyksta dėl to, kad maldoje nėra savanaudiškų motyvų, nėra nusivylimo, įsižeidimo ar neapykantos, jokių blokų ar filtrų – tik tyrumas.
Su amžiumi mes prarandame tą tyrumą, pykstame, nusiviliame gyvenimu. Pamirštame maldos grožį. Sulaukus 30-ies ar 40-ies malda mums atrodo, kaip kažkas tolimo, mes pradedame jaustis vieniši. Tačiau jei jums pavyko išlaikyti tyrumą ir jaučiate, kas yra tikra, atsidavusi malda, tuomet jus niekada nesate vieni. Jūs jaučiate šalia esant kažką žymiai didesnio. Malda – žaidimas su gyva ir rūpestinga Šviesa, malda – Meilė. Nuoširdžioje maldoje visada dalyvauja širdis, malda ne vien tik žodžiai. Tai susikaupimas, kontempliacija, leidimas situacijai paliesti širdį. Tai yra sąžiningiausias susitaikymas su situacija ir suvokimas, kad iš tiesų niekas nėra kaltas, tiesiog yra kaip yra. Padėkime visa tai ant altoriaus, paaukokime, kad tai savaime virstų malda ir duokime laiko maldai veikti. Tam reikia labai didelio sąžiningumo. Be jo malda beprasmė.
Jei mes meldžiamės tais momentais, kai širdies durys atviros, malda savaime yra be užslėptų minčių, nusivylimo, baimės, godumo ar troškimų. Tuomet mes nesiejame su malda jokių lūkesčių, nebandome manipuliuoti ir nereikalaujame rezultatų. Tikros maldos metu nekyla abejonės, ar durys maldai atvertos. Jaučiama pagarbos ir šventumo kupina atmosfera, stipri ir reali energija ir tuomet galime būti tikri, kad gyvenimas išgirs mūsų širdies prašymą, tiesiog jam reikia laiko.
Jeigu mes visa tai suprasime, tuomet nieko daugiau savo maldoje neprašysime – vien tik gerumo. Kad mums apsireikštų gyvenimo gerumas, kad mes patys taptume tuo gerumu. Mes melsimės, kad pabustume, kad būtume atidesni, kad mūsų širdys liktų atviros, kad mes galėtume padėti ten, kur galime ir kad žinotume, kada negalime. Kad suvoktume dvasios, žmogaus, planetos, kurioje gyvename, prigimtį. Mes melsimės, kad kiekviena ląstelė taptų gera.
Reikia būti budriam ir nepraleisti galimybės nuoširdžiai maldai, kai dangaus durys yra atviros. Nes kitą dieną jos gali užsiverti ir gyvenimas vyks toliau. Nepamirškime, kad mūsų balsas iš širdies gelmių yra toks pat garsus kaip ir angelo ar mokytojo.
