Medžiai be jokios gėdos nusimeta paskutinius lapus, nebijo pasirodyti nuogi. Jie žino, kad visa jėga liko juose ir iš jos kitais metais jie pasipuoš nauja, šviežia žaluma. Subrandintos sėklos dar laikosi įsikibusios šakos, jomis medžiai dalinasi su praskrendančiais pakščiais, jie jas pernešta skrandyje ir pasėja kitoje vietoje. Taip medis, negalintis pajudėti iš vietos, gauna galimybę susilaukti atžalų toli, toli.. Teko skaityti, kad kai kuriose šalyse yra gražus paprotys – suvalgytų kaulavaisių kauliukus išdžiovinti ir rinkti dėžutėje, o vėliau, kažkur važiuojant, tiesiog juos išmėtyti pakelėje ar laukuose, kad gamta jais toliau pasirūpintų. Po daugelio metų praeivis galbūt labai apsidžiaugs atradęs vaismedį ir galės paskanauti jo vaisių.
– O kokias sėklas subrandinau aš šį rudenį, – klausiu savęs. Kuo aš galiu pasidalinti su kitais?
Jaučiu, kad ant mano šakų noksta sąmoningumo sėklos, labai noriu jomis dalintis, kviečiu jas ragauti, pasisotinti. Bet medis juk nebruka savo sėklų, ateis laikas, jos nukris ant žemės, jeigu bus lemta sudygs, jei ne, kitais metais naujos užderės. Jokio prisirišimo, jokių lūkesčių, jokio liūdesio ar nusivylimo. Neįsivaizduoju tobulesnio mokytojo nei gamta. Tik pastebėk, tam net nereikia daug laiko!
Jūratė Lemke
17.10.2021
